Įmonėse neišvengiamas informacijos dalijimasis ir darbuotojų kaita, tad verslui svarbu apsisaugoti nuo nesąžiningų darbuotojų. Būtent darbuotojai yra visos konfidencialios informacijos naudotojai ir būtent jie yra pagrindinė grėsmė dėl konfidencialios informacijos praradimo. Tam, kad įmonė išliktų konkurencingoje aplinkoje tarp ūkio subjektų ir turėtų didesnį konkurencinį pranašumą, būtina tausoti ir tikslingai bei tinkamai apsaugoti savo turtą. Tačiau kaip tai padaryti? Dažnai kyla klausimai: kada konfidencialios informacijos apsauga yra pakankama? Ar pakanka, kad tipinė darbo sutartis papildoma nuostata dėl konfidencialios informacijos saugojimo? Ar būtina turėti sąrašą, kuriame išvardijama, kas yra komercinė paslaptis ir/ar konfidenciali informacija? Ar yra priemonių apsisaugoti nuo buvusių darbuotojų?  

Konfidencialios informacijos apsauga nuo buvusių darbuotojų

Dažnai darbuotojai mano, kad nutrūkus darbo sutarčiai, jų nebesieja jokie teisiniai santykiai su darbdaviu. Tačiau net ir nutrūkus darbo santykiams, darbuotojų atmintyje išlieka įmonės komercinė paslaptis ir (ar) konfidenciali informacija, kurią jie gali lengvai atskleisti konkuruojančioms įmonėms. Tad norint apsisaugoti nuo nesąžiningų buvusių darbuotojų darbdaviams vertėtų sudaryti nekonkuravimo susitarimą, kuris galiotų ir po darbo sutarties pasibaigimo. Nekonkuravimo įsipareigojimą gali apimti tiek darbo sutartis, tiek pasirašomas atskiras nekonkuravimo susitarimas. Svarbu žinoti, kad nekonkuravimo susitarimas gali būti sudaromas ne su visais darbuotojais. Taip pat pažymėtina, kad nekonkuravimo susitarimo institutas nėra tiesiogiai reguliuojamas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, jam pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, numatantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekonkuravimo susitarimu visiškai ribojama asmens galimybė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nesiejant šio ribojimo su komercinę paslaptį ir (arba) konfidencialią informaciją sudarančių duomenų naudojimu ar nenaudojimu.[1] Todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija.[2]

Apsauga nuo nesąžiningų esamų darbuotojų

Pažymėtina, kad konfidencialios informacijos apsauga  ir jos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą.[3] Kadangi Lietuvos teisinėje sistemoje vis dar nėra vieno teisės akto, kuris reguliuotų konfidencialios informacijos apsaugą, tai konfidencialios informacijos savininkas, kaip ir aukščiau minėtas komercinės paslapties savininkas, pats pasirenka kokiu būdu gins konfidencialią informaciją ir kas jo įmonėje laikoma konfidencialu. Tai atskleidžia akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 3 d.: „valdyba nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija. Komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija negali būti laikoma informacija, kuri pagal šį ir kitus įstatymus turi būti vieša“. Be to, LAT pažymi, kad konfidencialios informacijos sąrašo egzistavimas bendrovėje rodo, kad darbuotojams, kaip to reikalauja kasacinio teismo praktika, yra suformuotas žinojimas, kokia informacija yra atitinkamo ūkio subjekto laikoma komerciškai vertinga ir toks būdas gali būti pripažintas kaip viena iš priemonių konfidencialios informacijos apsaugai. Tačiau toks sąrašas, nesant kitų priemonių, savaime nereiškia pakankamos tokios informacijos apsaugos.[4] Taip pat kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad komercinių ir technologinių paslapčių atskleidimas galimas tik tuomet, jei jos toje įmonėje yra pripažintos komercinėmis arba technologinėmis paslaptimis ir darbuotojas yra supažindintas su tokiu įmonėje pripažintų paslapčių sąrašu ir yra įsipareigojęs jų neatskleisti pašaliniams asmenims. Konkrečiu atveju byloje nebuvo duomenų, kad darbuotoją priimant į darbą, jis pasirašytinai įsipareigotų neteikti jokių duomenų pašaliniams asmenims apie bendrovę ir supažindintas su įmonės komercinėmis paslaptimis, būtų įspėtas dėl atsakomybės, jei paskleis paslapčių sąraše esančias žinias pašaliniams asmenims.[5] Būtina, kad atitinkamas nuostatas dėl konfidencialios informacijos apsaugos apimtų ir darbuotojų pasirašoma darbo sutartis bei pareiginiai nuostatai. Taip pat riziką dėl nesąžiningų darbuotojų padeda sumažinti tinkamai parengtos darbo tvarkos taisyklės, patvirtintas informacijos, kuri laikoma įmonės komercine paslaptimi, sąrašas (kitaip dar vadinama – komercinių paslapčių sąrašas), konfidencialios informacijos nustatymo ir naudojimo bei konfidencialumo laikymosi aprašas ar atskirai pasirašomas susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos.

Darbuotojų informavimas apie jiems įstatymu nustatytas pareigas

Kita apsaugos priemonė nuo nesąžiningų darbuotojų – informavimas apie jiems įstatymu nustatytas pareigas saugoti konfidencialią informaciją. Tačiau problema ta, kad Lietuvoje nėra vieno konkretaus įstatymo, kuris reguliuotų konfidencialios informacijos apsaugą. Lietuvoje tai reguliuoja keli atskiri įstatymai, pavyzdžiui, darbo kodeksas, civilinis kodeksas, konkurencijos įstatymas, akcinių bendrovių įstatymas ir kt. Tačiau nuo 2018 m. birželio 1 d. Lietuvoje įsigalios vienas konkretus komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Tačiau komercinė paslaptis yra tik viena iš konfidencialios informacijos rūšių, tad ką toks reguliavimas pakeis?

Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo įgyvendinamos naujovės

Nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliosiantis įstatymas įgyvendina 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (toliau – ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Direktyvos dėka komercinių paslapčių apsauga, gynimas taps unifikuotas, panašus visoje Europos Sąjungoje, o įstatymas, tikėtina, suteiks verslui daugiau aiškumo. Tačiau išanalizavus ES direktyvą ir įstatymo projektą, pastebėta, kad ne viskas yra perkeliama, o ir pats įstatymas nedetalizuoja kaip ūkio subjektui elgtis dar iki komercinės paslapties perdavimo, kaip ją perduoti ir apsisaugoti nuo nesąžiningų darbuotojų.

Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad direktyva tiesiogiai nurodo, jog valstybės narės pagal direktyvos 8 straipsnį nustato taisykles dėl senaties terminų, taikomų materialiniams reikalavimams ir ieškiniams dėl direktyvoje numatytų priemonių, procedūrų ir teisių gynimo priemonių taikymo. Tačiau Lietuva pateikė komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projektą, kuriame nėra nurodytų senaties terminų.. Be to, iš direktyvos nėra perkeliama pažeidėjo sąvoka, vietoj sandėliavimo mes vartojame laikymas arba saugojimas. Taip pat direktyva plačiau pasisako apie laikinąsias apsaugos priemones ir tikslingiau nurodo kokią piniginę kompensaciją turi sumokėti pažeidėjas.

Grįžtant prie minėto įstatymo projekto pastebėta, kad pakartota komercinės paslapties sąvoka, kuri įtvirtinta CK 1.116 str., bet priešingai nei direktyvoje ir plačiau nei CK, įstatyme nurodoma kas nėra laikoma komercine paslaptimi. Tačiau kas yra laikoma konfidencialia informacija lieka neatskleista. Įstatyme tik nurodyta koks komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas yra teisėtas ir koks neteisėtas. Be to, įstatyme nurodyta, kad komercinės paslapties turėtojai turi teisę į šiame įstatyme nurodytus teisių gynimo būdus, kad apgintų savo teises nuo neteisėto jų komercinės paslapties gavimo, naudojimo, atskleidimo arba užkirstų tam kelią. Visgi kaip užkirsti tam kelią įstatymas nereguliuoja.

Apibendrinimas

2018 m. birželio 1 d. įsigaliosiantis komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas neatneša daugiau aiškumo apie konfidencialios informacijos apsaugą. Įstatyme nieko neminima apie tai, kaip užkirsti kelią nuo neteisėto komercinių paslapčių ir (ar) konfidencialios informacijos gavimo, naudojimo ir atskleidimo bei kaip nuo to apsaugoti savo komercinę ir (ar) konfidencialią informaciją. Įstatymas nenumato aiškių darbdavio ir darbuotojo teisių bei pareigų. Tad įmonės, kaip konfidencialios informacijos savininkai, ir toliau pačios gali pasirinkti, kokiu būdu gins savo konfidencialią informaciją ir kas jų įmonėje laikoma konfidencialia informacija. Nors atskiros priemonės gali sumažinti informacijos praradimo riziką dėl nesąžiningų darbuotojų, tačiau geriausiai verslo konfidencialios informacijos apsaugą užtikrina jos kompleksiškumas: 1) darbo sutartis su darbuotoju, pareiginiai nuostatai ir darbo tvarkos taisyklės, apimančios atitinkamas nuostatas dėl konfidencialios informacijos apsaugos; 2) informacijos, kuri laikoma įmonės komercine paslaptimi, sąrašas; 3) konfidencialios informacijos nustatymo ir naudojimo bei konfidencialumo laikymosi aprašas; 4) susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos; 5) nekonkuravimo susitarimas.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016.

[3] Supra note 2.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017.

    Klausimų nerasta.

      Naujienos Teisinių rizikų valdymas Verslo teisinės rizikos

      Palikite komentarą

      El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *