Verslo sprendimo taisyklė – prielaida, kad bendrovės valdymo organų nariai veikia geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais.
Ši prielaida tiesiogiai susijusi su bendrovės rizikų valdymu ir ja siekiama apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių. Taisyklė dažniausiai taikoma bendrovių valdymo organų nariams, pavyzdžiui, įmonių vadovams (angl. directors) bei valdybos pirmininkams ar generaliniams direktoriams (angl. chief executive officer – CEO)[1]. Verslo sprendimo taisyklės taikymas reiškia, kad nagrinėjant privačių juridinių asmenų verslo sprendimų teisėtumo klausimus ir (ar) sprendžiant dėl valdymo organų narių civilinės atsakomybės, teismų intervencija yra ribojama. Noras pasitelkti teismus neretai kyla tada, kai pavieniai akcininkai siekia keisti valdymo organus. Tačiau tokiu atveju keliama grėsmė juridinio asmens veiklos stabilumui, tęstinumui.
Siekiant tokios grėsmės išvengti, dėl verslo sprendimo taisyklės taikymo teismai neturėtų vertinti verslo sprendimų, kai dėl jų organizacijai kilo nuostoliai ar nebuvo gauta pakankamai pelno, nors šie sprendimai buvo priimti laikantis privačių juridinių asmenų valdymo organų nariams nustatytų pareigų.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos[2].
Daroma prielaida, kad bendrovės valdymo organų nariai veikia (lot. bona fide) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
[1] Nors akademinėje visuomenėje dėl to diskutuojama, žr. https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/36695
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1774680) [2019-12-04]